1Kai jau buvo vėlu, jo palydos tarnai pasiskubino išeiti. Bagojas uždarė palapinę iš lauko ir atleido visus tarnavusius jo viešpačiui. Jie nuėjo miegoti, nes visi buvo išvarginti ilgai trukusios puotos. 2Taigi viena Judita buvo palikta palapinėje su Holofernu, tysančiu savo lovoje, nes jis buvo mirtinai girtas.
3Judita buvo liepusi tarnaitei stovėti lauke prie jos miegamojo ir laukti, kaip paprastai kitomis dienomis, kol ji išeis, nes sakė eisianti melstis. Tą pat ji buvo pasakiusi ir Bagojui.
Holofernui nukertama galva
4Taigi visi buvo išėję, ir nė vieno, svarbaus ar nesvarbaus, nebuvo likę miegamajame. Tuomet Judita, stovėdama prie jo lovos, savo širdyje meldėsi:
„Viešpatie, visos galybės Dieve,
maloniai pažvelk šią valandą į mano žygį
Jeruzalei išaukštinti!
5Iš tikrųjų dabar metas padėti tavo paveldui
ir įvykdyti mano užmojį –
sunaikinti prieš mus išsirikiavusius priešus“.
6Nuėjusi prie lovos atramos Holoferno galvūgalyje, ji nusiėmė ten kabojusį jo kalaviją, 7priėjo arčiau prie lovos, pagriebė jį už plaukų ir tarė: „Duok man jėgų šiandien, Viešpatie, Izraelio Dieve!“ 8Tada iš visų jėgų du sykius smogė į kaklą ir nukirto jam galvą. 9Nuritusi kūną nuo lovos, ji nutraukė tinklelį nuo lovos atramų. Tada nedelsdama išėjo ir padavė Holoferno galvą tarnaitei.
10Ji įdėjo ją į maisto maišelį.
Tada jos abi drauge išėjo pasimelsti, kaip buvo pratusios daryti.
Perėjusios stovyklą, jos apsuko ratu slėnį, užkopė kalno šlaitu į Betuliją ir atėjo prie jos vartų. 11Jau iš tolo Judita šaukė sargybiniams prie vartų: „Atidarykite, atidarykite vartus! Dievas, mūsų Dievas su mumis! Jis teberodo savo galybę Izraelyje ir savo jėgą mūsų priešams, kaip padarė šiandien!“
12Išgirdę jos balsą, miesto gyventojai atskubėjo prie vartų ir pašaukė miesto seniūnus. 13Subėgo visi, nuo menkiausio iki didžiausio, nes jos sugrįžimas buvo visiems staigmena. Atidarę vartus, jie sveikino abi moteris, užkūrė laužą, kad galėtų jas matyti, ir spietėsi aplink. 14Judita skardžiu balsu ragino juos: „Šlovinkite Dievą! Šlovinkite jį! Šlovinkite Dievą, kuris neatšaukė savo gailestingumo Izraelio namams, bet išblaškė mūsų priešus mano ranka kaip tik šią naktį!“
15Tada Judita išėmė iš maišelio galvą ir parodė visiems, tardama: „Štai Holoferno, asirų kariuomenės vado, galva! O čia tinklelis, po kuriuo jis gulėjo girtas. Viešpats paguldė jį moters ranka! 16Kaip gyvas Viešpats, mane saugojęs mano žygyje, prisiekiu, kad mano veidas suviliojo jį pražūčiai, kad su manimi jis nepadarė nuodėmės, mane išniekindamas ar sugėdindamas“.
17Visi žmonės buvo tarsi be žado. Puolę kniūbsti, jie pagarbino Dievą vienu balsu: „Pašlovintas tu, mūsų Dieve, nes šią dieną sutramdei savo tautos priešus“.
18Tada Uzijas tarė Juditai:
„Tu, dukterie, esi Dievo Aukščiausiojo palaiminta
labiau už visas moteris žemėje!
Tebūna pašlovintas Viešpats Dievas,
dangaus ir žemės Kūrėjas,
vedęs tave nukirsti
mūsų priešų vado galvą!
19Tavo gyrius niekada neišblės širdyse žmonių,
atsimenančių Dievo galybę.
20Tepadaro Dievas, kad tavo žygis
teiktų tau amžiną garbę,
ir teatlygina tau visokeriopa palaima!
Juk tu statei į pavojų savo gyvastį,
kai mūsų tauta buvo parklupdyta,
ir nukreipei mūsų pražūtį,
eidama teisiu keliu priešais mūsų Dievą“.
Visi žmonės atsiliepė: „Amen! Amen!“
